Mūsų šalyje laidojimo apeigos glaudžiai susijusios su papročiais, ritualais ir iš praeities atėjusiomis tradicijomis. Laidotuvių tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, tačiau, savaime suprantama, keičiantis laikams kinta ir tradicijos – atsiranda naujovių, kurios atsisveikinimą padaro prasmingą ir ne tokį liūdną.
Nuo seno, slaugant artimąjį, buvo privalu pasirūpinti, kad jis neiškeliautų Anapilin be sakramentų. Artimieji iš anksto pakviesdavo kunigą, kuris suteikdavo ligonių patepimą. Žmogui artinantis prie mirties slenksčio, tradiciškai būdavo uždegama žvakė. Pagal senovės papročius tam reikalinga per Kristaus paaukojimo šventę pašventinta žvakė – grabnyčia, tačiau, jos neturint, galima degti ir paprastą šventintą žvakelę. Prie mirusiojo stengtasi elgtis tyliai, nejuokauti, išlaikyti rimtį ir gedulingą aplinką. Tai aiškinama kaip pagarba mirusiajam, nes buvo tikima, kad triukšmas ir garsus raudojimas gali sutrukdyti mirusiojo vėlei atsiskirti nuo kūno.
Gedulo drabužiai
Didelis dėmesys nuo seno kreiptas ir į aprangą. Buvo priimta, kad laidotuvių apeigose turi dominuoti gedulo spalvos, todėl tiek vyrai, tiek moterys per laidotuves rengiasi juodais arba tamsios spalvos drabužiais. Iš čia kilęs ir paprotys, kad, mirus motinai, tėvui ar sutuoktiniui, ištisus metus vilkimi gedulo drabužiai. Tokiais atvejais moterims įprasta vilkėti juodą suknelę ar kostiumėlį, apsisiausti juoda skarele ar šaliu. Vyrai dėvi juodus kostiumus, ant kurių švarko kairiojo atlapo neretai būdavo prisiuvama juoda juostelė. Gedulo laikotarpis – rimties metas, kai vengiama pasilinksminimų ir triukšmingų pobūvių.
Mirtį skelbė varpai
Tradiciškai žmogus būdavo laidojamas trečią dieną po mirties, prieš tai informavus zakristijoną ar varpininką. Būtent bažnyčios varpų skambėjimu visam kaimui ar miesteliui būdavo paskelbiama apie mirtį. Apie netektį pranešama ir giminėms, draugams, kaimynams, jie informuojami apie laidojimo laiką ir vietą.
Netekus artimo, pirmiausia būdavo kreipiamasi į kunigą, kad būtų užsakytos laidotuvės: sutartas laidojimo laikas, užsakomos Šv. Mišios už mirusįjį, dažnai tuo pačiu kartu sutariama ir dėl keturnedėlio (30-osios dienos po mirties). Kai kuriose parapijose laidotuves buvo galima organizuoti kartu su Šv. Mišiomis. Tokiu atveju į laidotuvių Šv. Mišias susirinkdavo ne tik mirusiojo artimieji, bet ir visa jį palydinti bendruomenė.
Laidotuvių giesmės
Nuo seno įprasta, kad per šermenis giedoti pakviesti žmonės yra gerbiami. Artimieji rūpinosi giesmininkais – juos atveždavo į laidotuves ir parveždavo. Giedotojams būdavo skiriamas atskiras stalelis su užkandžiais, arbata. Tradiciškai giedamas rožinis. Užfiksuota, kad Aukštaitijoje daugiau giedodavo rožinį, šermenines giesmes, Žemaitijoje – „Kalnus“ ar „Kalvarijas“.
Labai senų, ikikrikščioniškų giesmių nebėra išlikę, išskyrus Dzūkijoje populiarias raudas, kurios buvo atliekamos kartu su krikščioniškomis giesmėmis. Jei mirdavo kas nors iš šeimos, raudodavo kas nors iš artimųjų, o jei šeimoje nebūdavo tai mokančių, galima buvo pasikviesti to paties kaimo raudotoją. Dzūkai ir suvalkiečiai sakydavo, kad, jei neapraudosi, vėlė gali vaidentis. Šiaurės Lietuvoje tokios raudos neužfiksuotos, nors galbūt seniau ir buvo.
Šiandien mes pasirūpiname profesionaliais laidotuvių giesmininkais, kurie gali atlikti religines ar klasikines giesmes šarvojimo salėje ir palydint į kapines.
Įvairių religijų papročiai
Priklausomai nuo tikėjimo, skiriasi ir laidojimo apeigos bei tradicijos: laidojimo laikas, mirusiojo padėtis laidojant, laidojimo iškilmės.
Musulmonai savo mirusiuosius stengiasi palaidoti mirties dieną iki saulėlydžio. Mirusysis į kapą guldomas ant šono, veidu į Mekos pusę, suvyniotas į drobulę.
Žydai taip pat stengiasi mirusiuosius palaidoti mirties dieną. Laidojama kuo kukliau, jei įmanoma, net be karsto, tik suvyniojus į drobulę. Laidotuvės nerengiamos šeštadieniais ir per kitas judėjų šventes. Į kapus žydai gėlių neneša.
Stačiatikiams įprasta rengti laidotuves trečią dieną po mirties, panašiai kaip ir katalikams. Ant stačiatikių kapų, ypač per šventes, neretai paliekama gėrimų ir užkandžių. Stačiatikių mirusiųjų pagerbimo laikas – savaitė po Velykų.
Sentikiai išsiskiria savo senosiomis tradicijomis. Baltą lestovką (rožinį), siuvamą specialiai laidotuvėms, dėdavo į kairiąją mirusiojo ranką, o kūną guldydavo į karstą kojomis į ikonų pusę. Prie mirusiojo visada kas nors budėdavo, vieno jo nepalikdavo. Po mišių mirusįjį uždengdavo balta įkapių drobe. Laidojama dažniausiai trečią dieną po mirties. Sentikiai laidojami veidu į rytus, o paminklai, kitaip nei įprasta katalikams, statomi mirusiųjų kojūgalyje. Dauguma šių tradicijų laikomasi ir šiandien.
Mūsų laidojimo namai organizuoja tiek tradicines, tiek personalizuotas atsisveikinimo ceremonijas – pagal velionio ir šeimos pageidavimus.